Edukacinė išvyka į Okupacijos ir laisvės kovų muziejų

Po paskaitos mokiniai dalyvavo teminėje ekskursijoje – „Buvęs KGB vidaus kalėjimas“.

Ekskursijos metu buvo supažindinti su KGB vidaus kalėjimu, jame kalintų žmonių būtimi ir buitimi. Jiems buvo pasakojama apie patirtas kančias ir begalines žmonių pastangas nepasiduoti gniuždančiai tikrovei. Mokiniai galėjo apžiūrėti kalėjimo patalpas, kiemelius, kuriuose kartą per dieną buvo išleidžiami kaliniai.

Kelios nuotrupos iš pasakojimo apie kalinių ir tremtinių gyvenimą…

3-5 paras žiauriausiai kankinami- nemaitinami, kankinami nemiga, mušami…Dažnai išprotėdavo. Tardomi naktį 8-ias valandas: lupamos akys, skandinami, dusinami…Bausmes atlikdavo sadistinės prigimties budeliai. Jei po 8-ių valandų kankinimų žmogus dar geba pastovėti ant savo kojų, jis nuvedamas į kitą patalpą stovėti toliau, kad tardytojas pailsėtų. Atsigulti negalima. Budelis irgi savotiškas kankinys, nes jį vis žadindavo iš miego atlikti savo darbą, todėl jis darydavosi vis piktesnis ir piktesnis. Kartais per dieną buvo sušaudomi net 45 žmonės.

***

Tremtis. 1941 metai. Birželio 14 dieną vykdomi pirmieji trėmimai. Atskirai nuo vyrų tremiamos moterys su vaikais. Trečią valandą nakties sužinai, kad esi ištremiamas(a). Susidėti daiktams turi pusantros valandos, o kartais tik 5 minutes. Labai priklausė nuo trėmėjo, koks jis žmogus- žmoniškas ar sadistas. Atimti tapatybės dokumentai, baisios gyvenimo sąlygos: badas, troškulys, mėnesį vyksta į tremties vietą stovėdami, kiša liežuvį ir laižo apledėjusį stiklą, nes trūksta vandens, o kartais net obuolio perduota skiltelė, atidarius vagono duris, yra išsigelbėjimas nuo mirties. Atvykę gyvena baisiomis sąlygomis ir dirba priverstinį darbą. 2 riekelės duonos- „daug“.

Iš kur tiek stiprybės?

Motyvacija-viltis į ateitį. Būnant tremtyje 2 kartus per metus leisdavo rašyti laiškus artimiesiems, tai dovanodavo pusės metų viltį. Kartais tiek užtekdavo žinoti, kad dar norėtum sulaukti rytojaus ir atrastum stiprybės savyje- pagalvoti apie tai, kad artimieji gaus tavo laišką ir žinos, jog esi gyvas (a).

Kartais užtenka vieno žmogaus, kuris išgelbėja tave nuo mirties ir skausmo, kaip D. Grinkevičiūtės atsiminimuose aprašytas gydytojas Samodurovas Lazaris Solomonavičius, kuris iškovojo tremtiniams didesnį maisto davinį ir juos gydė bei jo dėka tremtiniai pagaliau galėjo nusiprausti pirtyje.

Atmink,

tiesa visada triumfuoja. Žmoniškumas yra pati svarbiausia vertybė!

Net vienas žmogus gali daug.

Kelionė į tikslą- svarbesnė už patį tikslą!

Laisvė nėra savaime suprantama duotybė, deja: įvykiai Ukrainoje mums priminė, kad už ją reikia nuolat kovoti, ją tvirtinti…

Branginkime, ką turime. Atminkime žmones, kurie iš visų jėgų grūmėsi su tironija. Išmokime pačias įvairiausias pamokas, kurias tik galima išmokti, remiantis skaudžia jų patirtimi. Nepamiškime svarbių istorinių įvykių. Saugokime istoriją savo atmintyje, domėkimės, skaitykime ir perduokime šią „atmintį” ateities kartoms.

Lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Sandra Ribačiauskienė